Panemunių regioninis parkas

Panemunių regioninis parkas įkurtas didžiausios mūsų upės – Nemuno – žemupyje. Jo tikslas -  išsaugoti šio slėnio kraštovaizdį. Kitas parko uždavinys – saugoti istoriją. Čia gausu senovės gyvenviečių, senkapių, senųjų neveikiančių kapinių, piliakalnių, kraštą garsinančių Panemunės bei Raudonės pilių, dvarų, senovinių malūnų ir magazinų. 

 Net pusė parko teritorijos – kraštovaizdžio draustiniai. Regioninio parko teritorija teka net 72 upeliai, iš kurių pusė subėga į Nemuną. Kai kurios Nemuno pakrantės ir salos yra Natūra 2000 teritorijos. Čia peri jau visur nykstančios mažosios žuvėdros, gyvena ūdros, sutinkami vijūnai, kirtikliai ir kartuolės, pro čia migruoja šlakiai ir lašišos. Tai – rūšys, saugomos Europos Sąjungos direktyvų ir Lietuvos raudonosios knygos. Pavasarinės ir rudeninės paukščių migracijų metu salose būriuojasi įvairių rūšių praskrendantys paukščiai. Natūra 2000 tinklo sudėtinė dalis yra ir Panemunės pievos tarp Gelgaudiškio bei Raudonės, kur vakarais galima išgirsti griežiant griežles; šie nykstantys paukščiai saugomi visoje Europos Sąjungoje. Migracijos ir perėjimo metu šiose pievose galima pamatyti ar išgirsti į Lietuvos raudonąją knygą įrašytas putpeles, raudonkojus tulikus, gaidukus, švygždas ir daug kitų paukščių. peri juodieji gandrai, mažasis erelis rėksnys. Čia dar galima pamatyti vandeninę žiurkę ir vandeninį kirstuką. Iš viso parko teritorijoje auga apie 1000 augalų rūšių. Yra stebėta 181 paukščių rūšis, iš kurių 40 įrašytos į Lietuvos raudonąją knygą. Žinduolių – per 40 rūšių.

Nuo gegužės 31 dienos Šilinės kaime, Jurbarko rajone, Panemunių regioninio parko lankytojų centre atidaryta nauja ekspozicija „Nemunas ir gyvenimas prie jo“. Ši nemažai lėšų pareikalavusi ekspozicija įrengta įgyvendinant ES struktūrinių fondų ir valstybės biudžeto lėšomis finansuojamą projektą „Saugomų teritorijų tvarkymas“. Tai Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos prie AM ir Panemunių regioninio parko direkcijos veiklos rezultatas.

1935 m. Šilinėje buvo miško sandėliai, dvi mokyklos, 4 krautuvės, keltas per Nemuną. Upė maitino, šildė ir rengė vietinius gyventojus. Per ilgus metus su ja susiję amatai sunyko arba visai išnyko. Ir nors praeities sugrąžinti neįmanoma, visa tai yra užfiksuota naujai įrengtoje ekspozicijoje. „1997 m. kovo mėnęsį, kai važiavau į konkursą, norėdamas tapti šio parko direktoriumi, Nemune pajudėjo ledai. Pagalvojau – kažkas turi pasikeisti ir pas mus. Tie metai padarė didelį virsmą. Pradėjom formuoti kolektyvą. Ir ši ekspozicijos rezultatas - ilgametis visų darbuotojų darbo vaisius. 1998 m. savivaldybės Kultūros skyriaus vedėja Liudvika Frejienė pasiūlė - perimk smuklę, bus tikrai gerai. Na ir perėmėm iš miškų urėdijos- žiauriai drąsūs buvom. Kai neseniai fotografijose pamačiau, kaip tuo metu atrodė pastatas ....., nežinau, ar dabar ryžčiausi tokiai avantiūrai“, – naujos ekspozicijos atidarymo metu pasakojo parko direktorius Viktoras Ganusauskas. Jis teigė, kad pirmiausia turėjo sau patiems ir visiems kitiems įrodyti, kuo jie yra išskirtiniai, o antras uždavinys – kuo panašūs su kit, kairiuoju Nemuno krantu. „Mes radom atsakymą - Nemunas maitina, šildo ir rengia žmones. Taip reikėjo pristatyti regioninio parko ekspoziciją. Ir tai ilgus šimtmečius buvo tiesa. Dabar šią istorinę tiesą gali pamatyti visi, užsukę į panemunių regioninio parko ekspozicijų pastatą. Eksponatai jame nuolat keitėsi - vieni buvo išimami, kiti atvežami. Vienas, kone didžiausias eksponatas atvežtas iš Merkio ir Nemuno santakos - tai XIX a. Nemuno laivo dugno fragmentas. Jam atvežti reikėjo sunkvežimio“, - pasakojo direktorius. Per septyniolika parko gyvenimo metų specialistai sukaupė daug informacijos iš pavienių žmonių, buvo gauta daug fotografijų, kitų objektų – senovinių valčių, inkarų, tinklų, taip vadinamų bakinų, žyminčių upės vagą... O patį naujos ekspozicijos projektą įgyvendino UAB „Ekspobalta“. Jie sukūrė parko koncepciją, sudėliojo daiktus, kurie čia buvo, į savo vietas. Kol kas tai pats įspūdingiausias tokio pobūdžio lankytojų centras visoje Lietuvoje. Tai vienintelė įvairiapusė ekspozicija apie Nemuno upę, pateikiama itin patraukliu būdu.

Pažintis su Panemunių regioniniu parku prasideda nuo gamtos. Pirmiausia lankytojų laukia informaciniai stendai su įvairiomis funkcijomis. Čia galima gauti visą reikalingą informaciją – pradedant gyvūnija ir augmenija ir baigiant tradiciniais amatais, pramonine laivyba bei žvejyba. Įdomiai eksponuojami herbariumai, kriauklės, paukščių kiaušiniai. Per visą salės plotą driekiasi medinis takelis, kuriuo eina lankytojai. Jis tarsi atkartoja Nemuno vingius. Galima susipažinti su buvusiais ir dabartiniais Nemuno vagos vingiais, rasti informacijos apie kėlimosi per upę būdus. Visą ekspoziciją itin puošia apšvietimas, sudarydamas raibuliuojančio vandens įspūdį. Atskirame stende eksponuojami Nemuno pakrančių gyvūnų iškamšos – paspaudus norimą mygtuką, apšviečiamas net ir smulkiausias vabalėlis ar graužikas, kurio, pasislėpusio aukštoje žolėje, šiaip jau nepamatytum. Įspūdį palieka ne tik tai - naujoje ekspozicijoje daug autentiškų su žvejyba, laivyba, sielininkyste bei laivadirbyste susijusių daiktų. Fotografijose galima pamatyti įvairiausių laivų tipų –tai strugas, vytinė, baidokas, barkas, laibas, botas, berlinka. Informaciniame stende rašoma, kad 1854 m. vokiečių garlaiviai  pradėjo plaukioti Nemunu. Po metų pasirodė pirmieji Lietuvos garlaiviai: „Kęstutis” Nemune ir „Neris” Neries upėje. Dar po kelių metų Nemunu plaukiojo jau 11 garlaivių. Viena seniausių Nemunu plukdomų prekių buvo miško medžiaga. Spėjama, kad jau antrojo tūkstantmečio pradžioje Nemunu išplukdyta iš Lietuvos nemažai medienos. 1855  m. Nemunu nuplaukė beveik 1200 sielių, Nemune dirbo per 30 tūkstančių darbininkų. 1900 m. nuplaukė jau 15 tūkstančių sielių. Kelyje jie išbūdavo savaites, tad galima įsivaizduoti, kiek daug žmonių vienu metu dirbdavo  Nemune,  ypač  pavasarį.

Daugumą naujųjų eksponatų galima paliesti, o kai kuriuose net pasijusti tarsi plauktum Nemunu vėjuotą dieną. Šalia valtyje sėdinčio žmogaus manekeno, apvilkto senoviniais žvejo rūbais, galima ne tik nusifotografuoti, bet, paspaudus jungiklį ir pasiūbuoti kaip tikroje upėje. Norintys sutrumpinti ekspozicijos kelią, gali pasinaudoti keletu į sielius surištų rąstų pundu – tik reikia nepamiršti, kad kaip ir upėje, jie siūbuos. Ekspozicijos gale yra daug vaikams patinkančių atrakcijų – galima garsiai parėkauti senais ruporais, keliuose pultuose atsakyti į klausimus. Jeigu įdėmiai klausysi gido pasakojimo, bus lengva į juos atsakyti. Taip pat čia galima ir antspaudą baltame popieriaus lape užsidėti - įrodymą, kad tikrai buvai muziejuje. Vaikams turėtų patikti ir žaidimas „pėdutės“, kurio tikslas atpažinti smėlyje įspaustus paukščių ir gyvūnų pėdsakus. Salėje taip pat yra įrengti du dideli televizorių ekranai – viename iš jų jurbarkietis Petras Petraitis pasakoja ir rodo kaip yra pinami žvejybiniai tinklai, o kitame galima pamatyti panemunių gamtą – gyvūnus ir augalus. Naujoji ekspozicija ir interjeras – įspūdingi, skoningi, informatyvūs ir labai gražūs.

Parengė Judita Pažereckienė