Svetainių, nuorodų, tinklalapių katalogas, nemokama reklama
Juokiatės iš savo pokštų? Ką apie tai sako mokslas

Juokas - dalykas rimtas. Humoras ne tik veikia organizmą, bet ir atspindi jo būseną.

Juokiasi visi žmonės Žemėje, ir ne tik jie: sprendžiant pagal tai, kad primatai irgi moka tai daryti, juokas radosi anksčiau, nei mūsų rūšis. Gebėjimas atpažinti tai, kas juokinga - humorą - padeda rasti bendrą kalbą, sumažina įtampą, išsuka iš nepatogios padėties, palengvina sunkias minutes, padeda nuspręsti, ko galima laukti iš bendravimo su tuo ar kitu žmogumi.

Ir visgi, plačių humoro tyrimų atlikta ne tiek jau daug, nes mokslo bendruomenė labiau linkusi gvildenti „rimtas" temas. Tačiau tyrimai, kuriuos atlikti pavyko, rodo, kad juokas iš tiesų - dalykas rimtas. Šie tyrimai parodė, kokie neurofiziologiniai mechanizmai veikia, kai juokaujame, kaip juokas veikia fizinę organizmo būklę ir netgi, koks yra idealus anekdotas mokslo požiūriu.

Nors visų ligų neišgydo, juokas vadinamas geriausiu vaistu ir ne be mokslinio pagrindo. Humoras gerina psichologinę būseną. Jis ne tik padeda įsilieti į kompaniją ir išvengti psichikai kenkiančios vienatvės, bet ir padeda neutralizuoti stresą ir liūdesį. Psichologas iš Kalifornijos universiteto Berklyje Dacheris Keltneris parodė, kad galintys nuoširdžiai šypsotis ar juoktis, kalbėdami apie neseniai mirusį artimąjį, jaučia mažesnį stresą po netekties praėjus ir šešiems mėnesiams, ir po metų. Keltneris aiškina šį pastebėjimą tuo, kad juokas padeda išlaisvinti neurotransmiterius, tai yra, aktyvuoja galvos smegenų zonas, kurios priešinasi neigiamoms emocijoms.

Juokas skatina raumenų (taip pat ir širdies) atsipalaidavimą, mažina kraujo spaudimą, gerina kraujo prisotinimą deguonimi, gerina plaučių veiklą. Jis smegenyse skatina endorfinų gamybą, kurie svarbūs, kovojant su skausmu ir depresija. Kadangi juokas mažina stresą, jis gerina imunitetą ir endokrininę sistemą. Lee Berk iš Loma Linda universiteto (Kalifornija, JAV) parodė, kad juokas didina T-limfocitų - mūsų imuninės sistemos natūralių gynėjų - skaičių ir aktyvumą. Taip pat savo tiriamųjų, pažiūrėjusių humoristinį video, kraujyje jis užfiksavo imunitetą stimuliuojančio augimo hormono lygio padidėjimą ir „streso hormonų" lygio sumažėjimą.

Beje, humoro įtakos sveikatai tyrimų negalima vadinti vienareikšmiais. Nors Berkas, kuris per ketvirtį amžiaus tapo juoko srities autoritetu, humoro naudą prilygina bėgiojimui, kai kurie ekspertai ragina juoko ir imuninės sistemos veikimo sąryšį ištirti kruopščiau ir kritiškiau.

Juokas ir evoliucija

Šypsena - viena iš pirmųjų žmogaus demonstruojamų emocijų, kūdikiams ji pasireiškia pirmosiomis savaitėmis po gimimo, nors jų specialiai niekas to nemoko. 2005 metais biologai Matthew Gervais ir David Sloan Wilson spėjo, kad mūsų protėviams gebėjimas šypsotis vystėsi dviem etapais. Iš pradžių, prieš 2-4 mln metų, dar iki kalbos, atsirado „Diušeno juokas". Guillaume-Benjamin-Amand Duchenne - prancūzų neurologas, XIX amžiaus viduryje aktyviai ieškojęs elektros panaudojimo medicinoje būdų. Eksperimentuodamas jis išsiaiškino, kad naudojant elektrostimuliaciją, galima žmogaus veido raumenis priversti vaizduoti šypseną, tačiau „šypsosis" tik lūpos, o štai akių priversti juoktis prieš žmogaus valią nepavyks (vėliau „tikra", nuoširdi šypsena ir juokas pavadinti „Diušeno šypsena").

Tikėtina, iš pradžių „Diušeno juokas" buvo grimasa su plačiai atverta burna, atsiradusi primatams žaidžiant - ji signalizavo, kad gentainis nusiteikęs taikingai, pavojaus nėra, visi patenkinti, o tai reiškia, galima laisvai bendrauti ir socializuotis. Po kelių šimtų tūkstančių metų pasirodė sąmoningos šypsenos, nesukeltos ko nors juokingo. Iš esmės, tai buvo tikro juoko imitacija, reikalinga socializacijai ar apgaulei, tačiau pasitelkti raumenų aplink akis žmogus dar neišmoko.

Kaip bebūtų, šypsena ir juokas tapo būtinais bendruomenės instrumentais. Marylando universiteto psichologo ir neurobiologo Roberto Provine'o (tiesiog vaikščiojusio ir 30 metų diktofonu rinkusio atsitiktinių praeivių juoką), teigimu, mes juokiamės ar kikename bent 20 kartų per dieną, o ikimokyklinio amžiaus vaikai - iki 300 kartų. Suaugusiems vos 10-20% juoko pasireiškimų sukelia kas nors išties juokingo.

Humoras ir smegenys

Humoro supratimas - kompleksinis procesas, kuriame dalyvauja kelios smegenų zonos. Dortmundo universiteto mokslininkų komanda išsiaiškino, kad pokštą aptinka kairiojo smegenų pusrutulio žievės zonos - jos padeda išrūšiuoti naują ir netikėtą informaciją ir sugretinti su jau žinoma, saugoma atmintyje. Taip smegenys randa prasmę kontrastingose situacijose, tarkime, netikėtuose filmo siužeto posūkiuose. Paskui pokšto „vertinimu" užsiima sala (lot. insula) ir migdolinis kūnas (lot. corpus amygdaloideum) - sritys, svarbios emocijų reguliavimui ir sprendimų priėmimui. Tuo tarpu sąmoningas juokas gimsta kitoje dalyje - premotorinėje operkuliarinėje žievėje smilkininėje srityje.

Žodinių juokų supratimui dar reikia ir sričių, analizuojančių kalbą, be to, skirtingo tipo juokai sujaudina skirtingas smegenų dalis. Pavyzdžiui, juokai, kuriuose pažeidžiama įprasta logika („Kaip neleisti drambliui išsigryninti pinigų bankomate? Atimti iš jo kortelę"), aktyvuoja smilkininę sritį - ji padeda suprasti dviprasmišką ir kontrastingą informaciją. O kalambūrai ir žodžių žaismai apdorojami Broca centre.

Smegenų dalių, besispecializuojančių tam tikrų juokų apdorojime, pažeidimas gali pakeisti humoro jausmą. Toronto universiteto tyrimas parodė, kad po dešinės kaktinės dalies traumos žmonėms sunkiau sekasi perprasti sakytinius pokštus, kurių prasmė atskleidžiama finaline fraze. Tokį pažeidimą patyrę žmonės ima iš tiesų mėgti bufonadą - humorą, paremtą veiksmu: spyriais, tortų svaidymu į veidą ir panašiai (ryškus pavyzdys: animacinis filmas „Tomas ir Džeris").

Įdomu, kad galvos trauma gali sukelti ir priklausomybę nuo humoro. Tokią būseną gydytojai pirmą kartą užfiksavo 1929 metais, o du naujausius atvejus pernai aprašė Kalifornijos universiteto Los Andžele tyrėjai. Vienam pacientui po insulto pasireiškė kompulsyvus elgesys, jis pradėjo aistringai rinkti daiktus, tinkamus antriniam perdirbimui, o praėjus penkiems metams po traumos, pradėjo taip pat įnirtingai juokauti. Vyras vidury nakties žadino žmoną, kad papasakotų jai sugalvotą anekdotą, o kai ši ėmė skųstis, užrašinėjo savo perlus į sąsiuvinį. Svetimus juokus jis suprasdavo, tačiau jie neatrodė jam šmaikštūs ir juokdavosi tik iš savo paties.

Antrajam pacientui buvo demencija ir jis taip pat nuolat juokavo ir žavėdavosi išskirtinai savo juokeliais. Mokslininkai spėja, kad smegenų pažeidimas sutrikdė ryšį tarp pokštą suprantančių smegenų sričių ir malonumų centro.

Pats juokingiausias pokštas

Idealaus pokšto, kuris prajuokintų visus, žinoma, neegzistuoja. Tačiau tyrėjai vis viena ne kartą bandė tokį rasti. Daug įdomaus išsiaiškino, pavyzdžiui, britų psichologas Richardas Wisemanas. Per metus jis apklausė daugiau nei milijoną žmonių iš 70 šalių ir ne tik rado juokingiausią pokštą (tarp apklaustųjų), bet ir sužinojo, kas labiausiai juokina žmones įvairiose pasaulio šalyse.

Paaiškėjo, kad britams, airiams, australams ir naujazelandiečiams labiau patinka žodžių žaismai, amerikiečiams ir kanadiečiams - situacijų komedijos, kur kas nors atrodo kvailai, o europiečiams - logikai prieštaraujantys juokai. Tyrimas parodė, kad juokingiausiuose pokštuose yra netikėtas veiksmo posūkis, o dar geriau, jeigu sugriaunami klaidingi lūkesčiai. Bendrai pasaulyje populiariausias žodinis humoras, išskyrus vieną šalį: Japonijoje labiau mėgstama ką nors linksmo ne pasakoti, o rodyti.

Wisemano komanda išsiaiškino patį juokingiausią gyvūną. „Jei planuojate pasakoti pokštą apie gyvūną, tegul tai būna antis", - tvirtina psichologas. O geriausiu anekdotu, remiantis apklausa, tapo šis: „Du medžiotojai eina mišku ir staiga vienas parkrinta. Nekvėpuoja, akys užverstos. Draugas skambina skambina į „greitąją": „Mano draugas mirė! Ką daryti?" Operatorius atsako: „Nusiraminkite. Visų pirma įsitikinkite ar jis tikrai miręs". Ragelyje tyla, o paskui girdisi šūvis ir medžiotojo balsas: „Tikrai. Ką toliau daryti?".

Įdomų humoro formulės paieškų eksperimentą atliko Kanados ir Vokietijos mokslininkų komanda. Jie taip pat padarė išvadą, kad kuo didesnis atotrūkis tarp lūkesčių ir finalo, tuo juokingesnis pokštas, tačiau atliko tai, nenaudodami tikrų anekdotų. Mokslininkai sugalvojo neegzistuojančius žodžius iš įprastai skambančių skiemenų („didžifin", „kvarban") ir sudarė iš jų beveik 6000 ištariamų, tačiau beprasmių minifrazių. Išgalvoti žodžiai (jie pateikti publikuotame straipsnyje ) buvo naudojami, kad rezultatui įtakos neturėtų tiriamųjų kultūrinės ypatybės.

Tyrėjai aptiko tiesioginę koreliaciją tarp raidės ar skiemens retumo ir jos juokingumo įvertinimo. Tai yra, retai naudojami deriniai buvo vertinami kaip juokingesni, nei pasitaikantys dažnai: nesuprantama „chimuma" tyrimo dalyvius linksmino labiau, nei tokia pat nesuprantama „tesina". Dar vienas vertingas pastebėjimas: mums patinka deriniai, kuriuose yra „purvinų" žodelių dalys: „šik", „sub", „pis" ir panašiai. Be to, tiriamiesiems gan juokingos atrodė pasikartojančios raidės, - tiek balsės, tiek ir priebalsės.

Nepaisant šių įdomių atradimų, universalių juokų nebūna. Humoro supratimas priklauso nuo lyties, amžiaus, išsilavinimo, nuotaikos, streso lygio konkrečiu momentu ir kitų faktorių. Tarkime, Granados universiteto mokslininkai 2007 metais išsiaiškino, kad 45-50 amžiaus grupėje ir vyrai, ir moterys gerai vertina anekdotus, pajuokiančius moteris, ir jiems nepatinka juokai, nukreipti prieš vyrus. O štai 18-25 metų amžiaus grupėje tendencija buvo kita: tiek vyrai, tiek moterys mėgo pasijuokti iš priešingos lyties, tačiau juokelius jų lyties adresu vertino neigiamai.

Juokavimo mokslas

Nors pasakymas „humoro jausmas" lyg ir rodo, kad gebėjimas juokingai juokauti - įgimtas, Mayo klinikoje (viename iš autoritetingiausių tyrimų centrų pasaulyje) manoma, kad to galima mokytis ir tai reikia lavinti. Ekspertai sudarė rekomendacijų sąrašą, kuris turėtų padėti:

būkite arčiau juokingų dalykų - darbo vietoje pakabinkite linksmą fotografiją, nesibodėkite interneto svetainėmis su anekdotais, žiūrėkite juokingus filmus ir ir skaitykite juokingas knygas; juokitės iš savęs ir drauge su kitais - įžvelkite juokingus dalykus tame, kas su jumis vyksta, net jei tai būtų sunku, ir laiką leiskite laiką su tais, kas jus juokina; sukaupkite pokštų atsargas - nieko blogo išmokti kelis anekdotus ir pasakoti juos tinkamose situacijose; žinokite ribas - nesijuokite svetima sąskaita; humoras būna nepritinkantis ir derėtų išmokti suprasti, kada ir apie ką galima juokauti, o kada ne.

Skaitykite daugiau: https://www.delfi.lt/sveikata/sveikatos-naujienos/juokiates-is-savo-pokstu-ka-apie-tai-sako-mokslas.d?id=75605785

 

 

 



Komentarai

Rašyti komentarą


Parašykite komentarą

Slapyvardis*:
El. paštas:
Komentaras*: