Pokalbis, pakeitęs jaunuolio požiūrį į gyvenimą
2021-04-01
Pokalbis, pakeitęs jaunuolio požiūrį į gyvenimą
Kartais
žmogui reikia tiek mažai – tik pokalbio iš širdies, kad būtų išgelbėta jo
gyvybė. Net nesvarbu, ar tai jam artimas draugas, brolis ar sesuo, ar net
visiškai nepažįstamas žmogus – nemokamą emocinę pagalbą visą parą teikiančios
„Jaunimo linijos“ savanoris.
Sunku
buvo pripažinti, kad kažkas negerai
„Suvokiau, kad su manimi
kažkas negerai, kai pradėjau savęs nekontroliuoti: išeidavau pasivaikščioti,
net nežinodavau, kur einu, kojos tiesiog nešdavo, o mintys buvo tik tamsios.
Skambučiai iki lemtingos sausio 12 dienos buvo tokie, kuriuose išliedavau
emocijas ir išgąstį. Nors jaučiau, kad kažkas negerai, bet to negalėjau
pripažinti. Ir tą sausio 12-os vakarą,
kai jau buvau taip arti to, kad mes dabar jau nebekalbėtumėme, suvokiau ir
pripažinau, kad man negerai. Tuo metu traukiau telefoną, nors atrodytų, daug
greičiau buvo suvesti 112, bet mano pagalbos skambučiuose – „Jaunimo linija“ – pirmoje
vietoje. Pokalbis su savanore mane nuramino ir padrąsino kreiptis pagalbos“, – apie
pokalbį, išgelbėjusį gyvybę, pasakoja Dominykas.
Daugiau nei mėnesį praleidęs
ligoninėje ir sėkmingai praėjęs reabilitacijos kursą, namo Dominykas sugrįžo
vasario 26 dieną, kur toliau sėkmingai tęsia gydymą. Dabar jis drąsiai kalba
apie svajones vieną dieną parašyti knygą, o psichologiškai sutvirtėjus pradėti
savanoriauti „Jaunimo linijoje“ ir pasakoti savo istoriją, kuri įkvėptų kitus
laiku kreiptis pagalbos.
Dominyko istorija su
„Jaunimo linija“ prasidėjo 2018 m. Jam tuomet buvo diagnozuotas bipolinis
sutrikimas. Nors gydymas buvo pradėtas, vos pasijutęs geriau, vaikinas jį
savavališkai nutraukė ir tai, pasak jo, buvo klaida.
Be to, kad Dominykas
nebevartojo vaistų ir nebesikreipė pas specialistus, diagnozę ilgą laiką slėpė
ir nuo artimųjų. Apie baimę, visuomenėje vyraujančias stigmas bei lemtingą
„Jaunimo linijos“ pagalbą plačiau kalbame su Dominyku.
Drąsiau kalbėdavo su
savanore nei specialistu
„Mano ryšys su „Jaunimo
linija“ užsimezgė atsiradus ligai. Tai yra, kur kas anksčiau, negu man ją
diagnozavo. Visada drąsiau jaučiausi kalbėdamas su savanore, nei su
specialistu. Galbūt tai lėmė anonimiškumas ir atsiradęs abipusis pasitikėjimas,
– pasakoja Dominykas. – Kiekvienas pokalbis būdavo šiltas, baigdavosi juoku,
linksmai“.
Kai liga vaikinui buvo
patvirtinta, jis apsileido – pasijautė geriau ir visą pagalbą metė. Dabar jis
pripažįsta, kad tai buvo jo didžiausia klaida.
Ryšiai su „Jaunimo
linija“ atsinaujino 2020 m. gruodį, kai po pakilimo prasidėjo depresijos
epizodas. O dar tuo metu jis susirgo koronavirusu, todėl šventes praleido vienas,
atskirai nuo visų, jautėsi vienišas.
„Tada ir atsirado niūrios
mintys. Pokalbiai su savanoriais dažniausiai vykdavo namuose, kartais net kelis
kartus per dieną. Kai neprisiskambindavau, kreipdavausi internetu. Taigi, ryšys
užsimezgė 2018 m., o stipriausias buvo tada, kai man jo labiausiai reikėjo –
praėjusių metų gruodį ir šių metų sausį“, – pasakoja Dominykas.
Jis neslepia, kad
kreiptis į specialistus pagalbos jam buvo baisu.
„Baisu pripažinti sau
pačiam, kad sergi, o sunkiausia – tai atskleisti viešai. „Jaunimo linija“ pasitikėjau
taip, kaip nepasitikėjau kitais specialistais. Situacijai suprastėjus, nors ir
reikėjo, nesinorėjo grįžti į pačią pradžią: ligoninės, vaistai…“ – atvirai
dalinasi vaikinas.
Diagnozę slėpė nuo šeimos
Iš pradžių Dominykas
diagnozę slėpė ir nuo šeimos narių. Nors jie žinojo, kad jis lankosi pas
psichologus, geria vaistus, tačiau šiek tiek tam priešinosi, nes sukosi tas
stereotipas, kad vaistai dar labiau blogina situaciją, kelia priklausomybę.
„Tai po pirmo vaistų
vartojimo seanso – nustojau juos gerti. Ir ta buvo mano klaida. Šeima iki šiol
daug dalykų nežino. Nenorėdamas gąsdinti šeimos, nieko jiems iš pradžių
nesakiau“, – sako vaikinas.
Tik visiškai neseniai
Dominykas įsidrąsino ir papasakojo, kokia jo diagnozė, kaip atsidūrė ligoninėje
ir kas jį išgelbėjo.
„Mano
tėvai yra išsiskyrę, tai prasidėjo ieškojimas kaltų. Bet aš iš karto pasakiau,
kad tai gali bet kam atsitikti, ši liga nesirenka nei amžiaus, nei lyties. Nepasakodamas
artimiesiems turbūt ir norėjau išvengti tų kivirčų ir kaltų ieškojimo“, –
aiškina Dominykas.
Pirmą savaitę, kai jis
pateko į ligoninę, nieko artimiesiems nesakė, apsimetinėjo, kad labai užsiėmęs,
daug dirba, pavargęs eina miegoti. Visą situaciją nuo pat pradžių žinojo tik jo
pusseserė.
„Kai pirmą kartą
pasakiau, kad guliu ligoninėje ir man yra blogai, tai prasidėjo toks manęs
pačio kaltinimas: „ar tau čia reikia, ligoninėje tik dar blogiau bus“. Na,
pasireiškė visi tie stereotipai, kad psichiatrinės ligoninės yra blogiausia
vieta, ten tik vaistais šeria. Tuo metu, kai man labiausiai reikėjo pagalbos,
buvo kaltinimas ir lipimas ant sąžinės, kad esu kaltas, jog keliu stresą.
Džiaugiuosi, kad iš karto neminėjau detalių, kaip atsidūriau ligoninėje“, –
atvirai dalinasi Dominykas.
Po pokalbio su „Jaunimo
linija“ – palengvėjimas
Vaikinas
žinojo, kad „Jaunimo linija“ sulaukia daug skambučių ir suprato, kad negali
skambinti kiekvieną kartą, kai tik nori pasikalbėti. Skambindavo tik tada, kai
pasijausdavo blogiau, kai nerimo priepuoliai prasidėdavo.
„Po pokalbio ateina toks
palengvėjimas. Kiekvieną kartą, kai kalbi su skirtingu žmogumi – vien tas
balsas ir kalbėjimas nuramina, o ypač, jei dar randame bendrų temų. Nors
skambutis ir anoniminis, ta valanda atrodo tokia ypatinga. Mano paskutinis pokalbis
sausio 12 dieną truko ilgiau nei valandą ir aš džiaugiuosi, kad savanorė
kalbėjo su manimi ilgiau. Nes tikrai buvo labai sunku“, – prisipažįsta
Dominykas.
Jis
prisiminė vieną atvejį. Internete vaikinas darė tiesioginę
transliaciją, kurioje rodė ženklus, kad jam reikia pagalbos, o aplinkiniai
žmonės jį skatino TAI padaryti ir, galiausiai, jis tai padarė.
„Dėl tokių epizodų, dėl
visuomenės nusistatymo ir baisu kreiptis pagalbos. Visos psichologinės
problemos, savižudybė – vis dar stipriai smerkiamos visuomenės, tad net anonimiškai
baisu kreiptis pagalbos. Bent jau mano šeimoje buvo sakoma, kad psichologinės
problemos – ne liga. Be to, pripažinti, kad tau blogai yra sunku ir to niekas
nemoko. Daugelis teigia, kad visą laiką turi sektis, visada viskas turi būti
gerai. Bet juk būna gyvenime ir juodų epizodų: ar psichologiškai, ar
finansiškai ir žmonės nemoka su jais gyventi, nemoka sau pasakyti: „dabar man
yra blogai ir aš turiu ką nors daryti, kad tai pasikeistų. Jie gyvena
pasroviui, o aš manau, kad svarbiausia – priešintis tai srovei ir sakyti: „ne,
man yra blogai ir aš turiu kreiptis pagalbos“, – drąsina Dominykas.
Nors žmogui sunku
pripažinti, kad reikia pagalbos, bet skambinti yra labai svarbu, nes dirbantys
savanoriai visada nukreipia tinkama linkme.
„Jeigu esi pasiklydęs
gyvenimo kelyje – pokalbiai gali parodyti šviesą. Visi savanoriai „Jaunimo
linijoje“ dirba atsidavę misijai padėti dvidešimt keturias valandas per parą,
septynias dienas per savaitę“, –įsitikino Dominykas.
Taip
artimai pažinęs „Jaunimo liniją“ ir jos misiją, jis norėtų atsidurti kitoje
ragelio pusėje.
„Tai yra viena iš mano
svajonių. Aišku, turi praeiti kažkiek laiko, kad psichologiškai sutvirtėčiau.
Bet ligoninėje kalbėjau su gydytojais, jie manęs klausė apie svajones, tai mano
buvo tokios: parašyti knygą, pasidalinti savo istorija žiniasklaidoje ir tapti
„Jaunimo linijos“ savanoriu – čia būtų tarsi savotiška padėka, grįžtamasis
ryšys“, – neslepia vaikinas.
„Jaunimo linija“ per
dieną vidutiniškai sulaukia 100 skambučių
„Jaunimo linija“ – viena
pirmųjų nevyriausybinių organizacijų Lietuvoje, teikianti visą parą nemokamą emocinę
pagalbą. Per parą „Jaunimo linija“ vidutiniškai sulaukia apie 100 skambučių.
Šiuo metu ji turi per 300 savanorių, kurie budi Vilniuje, Kaune, Klaipėdoje ir
Skuode.
Per parą „Jaunimo
linijai“ paskambinama apie 100 kartų, deja, savanoriai negali atsiliepti į
visus skambučius – vos į 50–60%. Iš
tikrųjų poreikis yra kur kas didesnis.
Tokių istorijų kaip
Dominyko – ne viena. Pasak „Jaunimo
linijos“ komunikacijos vadovės Ritos Stanelytės, labai dažnai sulaukiama
skambučių, kai žmonės kalba apie santykius, su jais susijusias problemas, ketinimą
nusižudyti ar gyvenimą su psichinėmis ligomis, gyvenimo prasmės ieškojimus.
Prasidėjus deklaravimui, „Jaunimo
linija“ kviečia paskirti 1,2 proc. GPM. Gautos lėšos bus skirtos naujų
savanorių rengimui, apmokymui, kad kiekvienas skambinantysis turėtų progą būti
išklausytas ir suprastas sunkiausiu momentu.